[Pirmas kupletas: Pushaz]
Dėkok motinai, maldauk atleidimo tėvo
Už sūnų paklydusį, už sūnų be Dievo
Jis pilstė vyną ir mėte trupinius nuo duonos
Mylėjo save, jis buvo puolusio angelo ponas
Išpūtęs akis iš pykčio naktį pabusdavo
Jei vaikas kaimynų verkdamas springdavo, dusdavo
Kas trugdo, kas neduoda man blet miegot?
Ryt darbas, ilsėtis turiu, išsimiegot
Naudojo kūną moterų kaip šepetuką dantim
Valydavo savo purvą jų oda, jų mintim
Įėjęs į vieną, jau matydavo kitą auką
Atsargiai moterie, jus tokie traukia
Draugai, kurie nebuvo ir nebus tikri
Kam reikia, kam dalintis savimi
Kam rūpintis ir veltui laiką leisti jiems
Reikės, pribursi smegenis korešams seniams
Laikas ėjo, o jis gyvent skubėjo
Jodamas ant kitų galvojo, kad viską turėjo
Jam nereikia šeimos, nereikia artimųjų
Aš vienas pats sau - toks šūkis laisvųjų
Jau trisdešimt metukų tarnauja tik laikui
Melui, cinizmui, egoizmui besaikiui
Tik imti jis gali, nes nemoka duoti
Jį mokė gero, bet nebuvo jam lemta išmokti
[Priedainis: Pushaz]
Čeka, čeka, čeka, čeka
Meka, meka, meka, meka
Artimųjų rytų, vakarų, šiaurės, pietų dogmos nemiega
Čeka, čeka, čeka, čeka
Meka, meka, meka, meka
Stabmeldys gal aš, gal jis, kur pažiūriu aplink, paklydusių vis daugiau lieka
[Antra kupletas: Pushaz]
Viskas ėjosi gerai, juokios rutinos
Apsirūpinęs, visi šakalai, visos sukos kabinosi
Nusidėjėlis gyveni sočiai ir be vargo
Juk velniams nereikia angelo sargo
Jam šventa tai, kas nuodėmė mirtingam
Jam nuodėmė būti saikingam, būti saikingam
Žmogus greit vyto ir greitai seno
Bet net tad tik dėl savęs gyveno
Turėjo tėtį, turėjo mamą
Kažkur dar šimtą vaikų, brolį, seserį ir puikų namą
Tik laiko artimiems vis nerasdavo
Nes konjaką gėrė ir miltais užkąsdavo
Žinojo, kad jis - sūnus paklydęs ir be Dievo
Nematė, negirdėjo nieko, net savo tėvo
Kankino, keikė, daužė ne tik save, bet ir kitus
Nedaug betrūko, kad girtas už vairo užverstų tris vaikus
Ačiū Dievui, jie liko gyvi
Su litais užkamšė savo žiaurumą
Garsi byla greit patapo tyli
Atsakysi dar suka už savo aklumą
[Priedainis: Pushaz]
[Trečias kupletas: Pushaz]
Žiūrėk, jau ir šeštą dešimtį perkopė jau
Kur aš, kas aš, ką aš nuveikiau?
Prabudęs vieną rytą kaip pasakoj kokioj
Jis mato galą savo sentavėj vienoj
Kur dvės kaip šuo išmestas iš kiemo
Tik šuo mylimas - geriausias žmogaus draugas
Jis nemiršta vienas
Neranda vietos, neranda artimųjų
Virvė ant kaklo nepadėjo, palengvejo sūviu
Ir va atėjo paskutinio teismo diena
Ir ieško savęs išrinktųjų sąraše
O sąrašas tų, kurie gyveno vardan kitų
Kurie keliauja į šviesą su bagažu visu
Ir spokso vėl, kaip kažkada akis išpūtęs
Nemato nieko, tik atvaizdą močiutės
Kuri jo laukė, meldė Dievulio atleist
Kuri kartojo žodžius: tik nepamiršk, neapleisk
Būk geras, galvok apie kitus - tau bus dangus
Kiti į pragarą, sūnau, paklius
Tikėk, yra kam rūpi tavo likimas
Nespjauk į dangų, nespjauk į žmones, kurie augino