[Priedainis]
Juokinga
Man liūdesys, tau juokas tinka
Jazz'as gydo net ligonius
Matai, matai madinga
Netikėt į pasakas
Juk tai tavo skausmas, tavo ašaros
[Pirmas priedainis]
Slampinėji kaip vaiduoklis
Per kambarį nuo sienos iki sienos
Atsiremi į vieną, į kitą, tu vienas
Jos kartais šiltos, kartais šaltos
Kartais juodos, spalvotos, kartais baltos
Pamiršti nori, bet negali sustoti
Analizuoti, svarstyti ir apskritai miegoti
Atrodo, kad tik man vienam taip būna, pasaulis griūna
Bet, pasirodo, ir iš širdies žaizdas siūna
Tapai ir kasdienybę savom spalvom
Tapydamas pasitelki vaizduotę ir jausmų bangom
Tai ne eskizas, kur gali taisyt klaidas
O rezultatas gavosi ne tas
Bandyk įjungt teliką ir pasinert į dėžę
Nepadės, galvai reikia ir oro šviežio
Bandyk panert į liūną, kur daugelis supūna
Ir tom iliuzijom žlugdo protą ir kūną
Džiazas gydo, džiazas myli net ligonius
Džiazas jaučia, jam nesvarbus tavo skonis
Krapštai tu nosį, krapštai tu praeities žaizdas
Jam pochui, jis žino kaip, kodėl, kur ir kas
Džiazas gydo, džiazas myli net ligonius
Džiazas jaučia, jam nesvarbus tavo skonis
Krapštai tu nosį, krapštai tu praeities žaizdas
Jam pochui, jis žino kaip, kodėl, kur ir kas
Vartai lapus pilnus gal išminties, o gal bukumo
Matyt ir cigaretė rankoj ne iš mandrumo
Nenori mest, tau reik užtraukt, kad apsispręst
Aš tai žinau, ragauk
Taip ir gyvenimas tau siūlo viską
Gražias akimirkas, svajones, turėti tikslą
Bet kaip pasakius čia gražiau
Jei mėgsti rožes, priprask ir prie spyglių verčiau
[Priedainis]
[Antras kupletas]
Žinau, pasaulis ir be mano mėšlo pilkas
Jam patinka aukos, jis alkanas kaip vilkas
Tavo duobėj gyvenimą tik kiek pradžiugina
Silpnus praryja, stiprius užgrūdina
Ką šnibžda man į ausį natos, įrėminu į lapą
La, sol, fa diezas užgniaužia kvapą
Nepult į paniką, užverst, atversti naują
Pasemt, išraut, sodint, o gal nuleisti kraują
Yra žmonių, kuriems tu ne pochui
Jie čia šalia, gerbk savus, o ne lochus
Jei duosi saują, gal gausi dvi
Bet tik nereikia laukt grąžos
Taip ir numirt gali
Sudėt knygas tvarkingai į lentyną
Kol kas sunkoka
Nieko, ateis laikai
Kai praeitis kels tik juoką
Žinau, dabar liūdnoka
Tu rašai, o kitas šoka
Bet čia ne parkė
Nes finale linksmuoliai už savo juoką moka